In this paper I attempt to come to a critical understanding of an intriguing phenomenon
at the heart of a broader question, i.e. what are we today – as knowledge
workers – in relation to our present understood as the globalising neoliberal governmentality
in which life is reduced to constant work under conditions of comprehensive
control? Previous attempts to interrogate the nature of knowledge work and the knowledge
worker have led me to conclude that these workers do not work to live, but live to
work. An important reason seems to be that the neoliberal knowledge worker works
all the time because s/he paradoxically wants to. This presents a paradox since the overinvestment
in knowledge work does not appear to generate proportionate gains for
the working subject. In my attempt to arrive at some kind of explication for this phenomenon
of compulsive work, I critically interrogate Fukuyama’s contention that work
has a thumotic origin. To this end I briefly discuss Plato’s conceptualisation of thumos
and Hegel’s understanding of the significance of labour.
Straipsnio tikslas – pasiekti kritinį supratimą intriguojančio reiškinio, suteikiančio
pagrindą platesniam klausimui: Kas mes – žinojimo srities darbuotojai (knowledge workers)
– šiandien esame, žvelgiant iš dabartinės globalaus neoliberalaus valdymo perspektyvos, redukuojančios
gyvenimą į nuolatinį darbą visapusės kontrolės sąlygomis? Ankstesni straipsnio
autoriaus bandymai ištirti žinojimo srities darbo ir minėtos srities darbuotojo prigimtį
leido prieiti prie išvados, kad šie darbuotojai dirba ne tam, kad gyventų, bet gyvena tam,
kad dirbtų. Autoriaus manymu, svarbi anksčiau nurodyto fakto priežastis yra ta, kad
žinojimo srities darbuotoja / darbuotojas dirbą visą laiką, nes ji / jis paradoksaliai to nori.
Tai tikras paradoksas, kadangi paaiškėja, jog per didelės investicijos į žinojimo srities
darbą pačiam dirbančiajam neatneša jas atitinkančios naudos. Siekdamas paaiškinti šį
priverstinio darbo reiškinį, straipsnio autorius pateikia kritinę F. Fukuyama’os pozicijos
analizę, kuri teikia tiumotinę (sen. gr. thymos – karštas noras, siekimas, aistra, poreikis,
garbės troškimas) darbo kilmę. Autorius trumpai aptaria Platono pateiktą thymos principo
sampratą ir G. W. F. Hegelio darbo reikšmingumo koncepciją.
